Jei nori išgyventi, turi būti stiprus ir gudrus
Seniai seniai gyveno trys artimi draugai: Ponas Geležis, Ponas Stiklas ir Ponas Agurkėlis. Ponas Geležis buvo padarytas iš geležies, ponas Stiklas – iš stiklo, o ponas Agurkėlis – iš raugintų agurkėlių. Jie buvo vargšai, dirbti negalėjo ir gyveno mažoje trobelėje šalia didžiulės ogro pilies.
Jie eidavo į ogro virtuvę pavalgyti, o paskui grįždavo į savo trobelę. Bet vieną dieną, kai jie valgė, virtuvėje juos pamatė ogro žmona. Ji supyko ir pasakė, kad čia daugiau neatsitrauktų.
Kitą dieną jie sugrįžo ir vėl ėmė valgyti virtuvėje, bet ji juos pastebėjo ir šįkart baisiai įsiutino. Draugai pasileido bėgti, o ji vijosi, ir šįkart pagavo poną Stiklą bei papūtė į jį. Ponas Stiklas pakilo į orą, nukrito, sudužo į šukes ir mirė. Draugai labai nuliūdo, bet nieko negalėjo jam padėti.
Dar kitą dieną ponas Geležis ir ponas Agurkėlis vėl nuėjo ten ir ėmė valgyti, o ji vėl juos pamatė. Jie metėsi bėgti, bet ji vijosi ir šįkart pagavo poną Agurkėlį. Ji papūtė į jį, jis pakilo į orą, nukrito, sutrūko ir mirė. Ponas Geležis buvo labai nuliūdęs ir įsiutęs, ir panoro atkeršyti.
Kitą dieną ponas Geležis nuėjo į ogro virtuvę ir ėmė valgyti. Ji jį pamatė ir paklausė, ar jis nori mirti kaip jo draugai. Ponas Geležis atsakė, kad ji jo nenužudys. Tada ji papūtė į jį, ponas Geležis pakilo į orą ir nukrito, bet nemirė, nes buvo padarytas iš geležies. Ji papūtė stipriau nei pirmąjį kartą, bet jis vis tiek nemirė. Ji bandė dar kartą, tačiau šįkart pūsdama sprogo jai burna, o ponas Geležis ją išjuokė.
Ji nuskubėjo pas siuvėją, kad jis susiūtų jos burną. Paskui nuėjo prie pono Geležies trobelės ir šūktelėjo: „Išeik, jei esi stiprus vyras!“ Ponas Geležis išėjo iš savo trobelės, ji bandė papūsti į jį, bet burna vėl plyšo. Ponas Geležis ją vėl išjuokė. Ji baisiai įsiuto ir vėl nubėgo pas siuvėją, kad susiūtų burną.
Nepajėgdama jo nužudyti, ji sumanė jį sugauti, kai šis ateis į jos virtuvę. Kitą dieną ponas Geležis nuėjo į virtuvę, bet ogro žmona jį pagavo, įkišo į tvirtą maišą, užrišo jį kartuvių virve, o dukrai Memonai liepė saugoti poną Geležį.
Ogro žmona norėjo išvirti poną Geležį ir pakviesti visą giminę jo paragauti, todėl įsakė dukrai nesiryžti atrišti maišo. Tada ji išėjo iš namų kviesti giminių vakarienės.
Ponas Geležis girdėjo, kaip ji sakė, kad nori jį suvalgyti, ir ėmė galvoti, kaip ištrūkti iš maišo. Jis garsiai nusičiaupsėjo kramtomąja guma ir pradėjo: „Raudona guma, mmmm, namnam! Žalia guma, mmmm, namnam! Mėlyna guma, mmmm, namnam!“ – ir kartojo tai daug kartų. Laimei, ogro dukra (Memona) panoro kramtomosios gumos ir paprašė pono Geležies duoti jai gabalėlį.
Ponas Geležis atsakė, kad negali jos duoti, nes maišas užrištas. Pasiūlė jai padaryti mažytę skylutę maiše, bet ji atsakė, kad negali, nes mama įsakė maišo neatidarinėti. Tada ponas Geležis minutę palaukė ir vėl užtraukė: „Raudona guma!!! mmmm, namnam! Žalia guma!!!! mmmm, namnam! Mėlyna guma!!!!! mmmm, namnam!“ Galiausiai ji pasakė „gerai“ ir sutiko padaryti mažytę skylutę.
Ji padarė mažytę skylutę ir tarė: „Duok man gabalėlį gumos, prašau.“ Bet ponas Geležis atsakė, kad negali ištraukti gumos, nes skylutė per maža. Ji praplėtė skylę ir paklausė: „Dabar duosi man gumos, prašau?“ Bet jis vėl atsakė: „Ne, negaliu, skylė vis dar per maža!“ Ji praplėtė skylę dar labiau, bet ponas Geležis nesutiko, kol skylė pasidarė pakankamai didelė, kad pro ją galėtų išlipti.
Kai ogro žmona grįžo su giminėmis, jie pamatė jau padengtą stalą. Ogro žmona pagyrė dukrą, esą šaunuolė, kad išvirė poną Geležį, ir visi ėmė valgyti.
Bet kai pavalgė, ogro žmona nuėjo prie šaldytuvo, atidarė šaldiklį ir pamatė savo dukros galvą. Ji surėkė: „Neeeeee!?!????“ ir pravirko, o ponas Geležis nusikvatojo ir nubėgo ant ogro namo stogo.
Ji užlipo paskui jį ant stogo, bet ponas Geležis ją pašiepė: „Čia Memonos marškinėliai“, – ir numetė jai marškinėlius. Ji isteriškai verkė, o jis tarė: „Čia Memonos suknelė“ – ir numetė ir ją. Tada pasakė: „O čia Memonos kelnaitės“ – ir numetė jas taip pat.
Galiausiai ponas Geležis nubėgo į tolimą kraštą, patenkintas, kad atkeršijo už draugų mirtį, o ogro žmona neteko visko, ką mylėjo.
Šios istorijos moralas:
